Belgija išsiskiria savo nedideliu dydžiu. Jei traukinyje iš Paryžiaus į Amsterdamą užmigsite giliau, šią šalį galite tiesiog pramiegoti. Tačiau kompaktiškoje Belgijoje telpa daugybė žymiausių Europos viduramžių miestų, tokių kaip Briugė, Gentas ir Antverpenas, svarbi Briuselio sostinė bei net trys oficialios valstybinės kalbos.
Čia derinamos aukštos klasės šokolado gamybos tradicijos, įvairūs alaus rūšys ir įdomi, kartais paini tvarkos sistema. Belgija kupina savitų kultūrinių ir kasdienių ypatumų, kuriuos verta žinoti prieš apsilankant. Apžvelkime svarbiausius patarimus apie vietos etiketo ypatumus.
1. Endivijos svarbesnės nei briuselio kopūstai
Nors iš pavadinimo galima pamanyti, kad briuselio kopūstai Belgijoje ypač populiarūs, iš tiesų vietiniai dažniau nacionaline daržove laiko endiviją. Manoma, kad kopūstai pradėti auginti XIII amžiaus Flandrijoje, tačiau belgiškas virtuvės simbolis šiandien vis tiek yra endivija.
Vokiečių kalboje ši daržovė vadinama witloof, o prancūzų – chicon. Klasikinis belgiškas patiekalas – endivija, įvyniota į kumpą ir užpilta baltojo padažo sluoksniu. Vis dėlto per pastaruosius tris dešimtmečius endivijų auginimas nuolat mažėjo dėl didelių darbo sąnaudų. Kai kurie baiminasi, kad per artimiausią kartą ši daržovė gali išnykti iš Belgijos ūkių, tačiau mokslininkai ieško sprendimų, kaip ją išsaugoti.
2. Už vandenį reikės mokėti, arbatpinigiai – nebūtini
Belgijoje visuomenės sveikatos standartai labai aukšti, veikia bendra medicinos sistema, o didžioji dalis geriamojo vandens iš krano yra visiškai tinkama vartoti.
Tačiau restoranuose vandens iš čiaupo paprašyti nebūtinai pavyks: čia be jokių diskusijų patiekiama nemokama duona, arbatpinigiai nėra privalomi, tačiau už H2O tikimasi sumokėti užpirkus mineralinio butelį. Dažnai alus būna net pigesnis nei vanduo.
3. Turėkite monetų – viešasis tualetas gali kainuoti
Nors vis daugiau atsiskaitymų Belgijoje vyksta kortele ar telefonu, šiek tiek smulkių eurų kišenėje verta pasilikti – ypač jei prireiks vykti į senesnius viešuosius tualetus.
Vis dar galima rasti automagistralių stotelių, kur už naudojimąsi WC prašoma sumokėti monetomis. Net kai kurie didesni restoranai taiko mokestį už tualetą – pavyzdį rodo ir centrinis McDonald’s Gente, kuris taip pat įveda tvarką.
4. Grynųjų atsiskaitymai apvalinami iki artimiausių 0,05 €
Nors 1 ir 2 euro centų monetos išlieka teisėta mokėjimo priemone, praktiškai Belgijoje jas pamatyti labai reta. Nuo 2019 metų visi atsiskaitymai grynaisiais apvalinami iki artimiausios 0,05 euro sumos.
5. Bankomatus surasti vis sunkiau
Kuo mažiau naudojami grynieji, tuo rečiau rasite bankomatą. Dažni vagysčių atvejai dar labiau atbaidė bankus nuo įrenginių montavimo pastatų sienose, tad daugelyje Belgijos miestų norint išsigryninti pinigų tenka ieškoti Bancontact padalinio – specialios vietos, kur įrengti „bankams nepriklausantys“ bankomatai.
6. Rinkitės frites, o ne prancūziškas bulvytes
Iš populiarių filmų apie kaimyninę Olandiją galima prisiminti majonezą ant bulvyčių, tačiau ši tradicija gyva ir Belgijoje. Čia bulvytės (friets/frites) iš frituur – specializuotos užkandinės – dažnai siūlomos su įvairiais majonezo padažais. Jei neapsisprendžiate, mėginkite švelniai aštrų Andalouse padažą, tačiau tradiciškai padažas patiekiamas atskirai, o ne pilamas tiesiai ant bulvyčių.
Taip pat jokiu būdu nevadinkite jų „prancūziškomis“ bulvytėmis: tiek flamandai, tiek frankofonai vieningai tvirtina, kad bulvių kepimo tradicijos gimtinė – Belgija.
7. Kavinėse svarbesnis alus nei kava
Belgija yra atvira naujausioms kavos skrudinimo ir paruošimo tendencijoms, o didžiuosiuose miestuose veikia modernios skrudyklos. Tačiau tradicinė belgų kavinė iš esmės yra labiau panaši į barą nei į klasikinę kavos namų erdvę: čia rasite medinius baldus, apdailą, veidrodžius ir žalvarinius akcentus, bet viskas – gana kuklu ir paprasta.
Kavos užsisakyti tikrai galima, įprastai puodelis pateikiamas su šokolado gabalėliu arba speculaas sausainiu, bet sudėtingos kavos ruošimo variacijos čia nedažnos. Pagrindinis kavinės tikslas – siūlyti platų alaus pasirinkimą. Užsakę bière (prancūziškai) ar pintje (flamandiškai), gausite 250 ml šviesų lagerį.
Daugelis kavinių siūlo gausų buteliuose parduodamų alaus meniu – daugelis stiprumu prilygsta vynui. Populiariausi – trapistų vienuolių alūs, garsėjantys sodriu skoniu ir pusiausvyra. Išskirtinį vietinių simpatiją pelnė ir lambic tipo rūgštūs alūs.
Norintiems išsiskirti – verta užsisakyti Kwak alų, kuris dažniausiai pateikiamas apvaliame stikle su mediniu stovu.
8. Vairuoti išgėrus nėra toleruojama
Būdamas Belgijos kavinėje, jei sulaukiate klausimo „Ar tu Bobas?“, tai nereiškia, kad su jumis nori susipažinti. Bobas Belgijoje yra bendras terminas blaiviam vairuotojui – asmeniui, kuris kompanijoje lieka nevartojęs alkoholio ir rūpinasi draugų saugumu.
Kelių eismo taisyklės anksčiau buvo kur kas švelnesnės, o pareigūnai kartais paprašydavo išgėrusį vairuotoją kuo greičiau važiuoti namo. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį požiūris pasikeitė iš esmės, o tradiciniai juokeliai apie vairavimą tik apsvaigus dabar jau nebepriimtini.
Kaip ir daugelyje Europos šalių, leidžiamas alkoholio kiekis kraujyje – 0,05%, t. y. 50 mg alkoholinės medžiagos 100 ml kraujo. Šią ribą gali pasiekti išgėrus vieną stipresnio alaus bokalą.
9. Abejojant – kalbėkite angliškai
Keliaujant įprasta įsigilinti į vietinę kalbą, tačiau Belgijoje tai ne visada paprasta. Administracinė riba tarp olandiškai kalbančios Flandrijos, prancūziškos Valonijos ir dvikalbės sostinės Briuselio dažnai nepastebima, be to, Valonijoje yra ir vokiškai kalbanti sritis.
Pasitaiko, kad kalbant „ne ta“ vietos kalba – pavyzdžiui, prancūziškai Flandrijoje – galite būti palaikyti nemandagiais, o sykiu net ir nesuprasti. Tad ypač didmiesčiuose saugiausia pasirinkti anglų kalbą.
10. Prancūzų, belgiškasis prancūzų ir valonų kalbos – skirtingos
Valonija – Belgijos dalis, kurioje vyrauja prancūzų kalba, tačiau joje esama savitų ypatumų. Čia, bendraudami prancūziškai, sakykite „septante“ (70) ir „nonante“ (90), tačiau 80 dažniausiai vadinamas „quatre-vingts“, kaip Prancūzijoje.
Svarbu suprasti, kad tai dar nereiškia, jog kalbate valonų kalba – tai atskira kalba su daugybe tarmių, šiandien girdima daugiausia folkloro festivalyje ar lėlių teatre (Liège mieste populiarus personažas Tchanchès).
Pramoginiuose pokalbiuose belgišką prancūzų kalbą paįvairina bruselio šnekta – bruxellois, kurioje gausu žodžių, perimtų iš olandų kalbos: zieverer reiškia linksmą pokštininką, o en stoemelings – paslapčia atliekamą veiksmo, dažnai susijusio su grynųjų pinigų sandoriais siekiant išvengti mokesčių. Šie žodžiai dažniausiai sukelia šypseną ir vartojami žaismingai.
11. Vietovardžiai kelio ženkluose gali suklaidinti
Vairuojant Belgijoje gali sutrikdyti užrašai kelių ženkluose: daugelio flamandų vietovių pavadinimai skirtingi frankofoniškuose regionuose, ir atvirkščiai. Dažniausiai savivaldybėse naudojamas vietos variantas. Turistams painias situacijas sukelia, pavyzdžiui, Bergen (Mons), Louvain (Leuven) ir Luik (Liège).
Važiuojant Jodoigne link iš šiaurės, ženkluose gali būti nurodyta Geldenaken. Net ir užsienio miestų pavadinimai dažnai pateikiami vietiniu variantu – Flandrijoje Prancūzijos miestą Lille reikės ieškoti pagal pavadinimą Rijsel, o Valonijoje Vokietijos Aachenas pavadinamas Aix-la-Chapelle.
Kelionių aistruolė ir patyrusi kelionių tinklaraštininkė, kuri rašo apie įvairius kelionių aspektus: nuo apgyvendinimo ir maisto kultūros iki įdomiausių lankytinų vietų bei praktiškų kelionių patarimų. Ji dalinasi savo atradimais apie parkus, muziejus ir kitas pramogas, taip pat analizuoja skrydžių taisykles bei geriausius suvenyrų pasirinkimus. Aistė siekia įkvėpti kitus atrasti pasaulį per autentišką patirtį ir atsakingą keliavimą.
