Straipsnio turinys
Maui salos istorija prasideda panašiai kaip ir kitų Havajų regionų – su valdžios siekiančiais vadais, misijonieriais, kolonizacija bei cukranendrių auginimu. Pastaruoju metu salos ekonomikos pagrindu tapo turizmas, kaip ir daugelyje kitų Havajų vietovių.
Atsakingas ir pagarbos kupinas elgesys turėtų būti neatsiejama kelionės dalis, ypač viešint Havajuose. Saloje sudėtingą praeitį įtakojo kolonizacijos, okupacijos ir intensyvios plėtros laikotarpiai, todėl nemažai vietinių gyventojų ir vietos havajiečių santykis su turistais išlieka dvejopas.
Havajų Karalystė ilgą laiką buvo laikoma nepriklausoma valstybe, valdoma havajiečių monarchijos. Tačiau 1893 metų sausio 17 dieną 13 baltaodžių verslininkų surengė perversmą prieš karalienę Lili‘uokalani, grasindami karine invazija, jei ji nesuteiks valdžios. Po sėkmingo perversmo prezidentas Groveris Clevelandas pareiškė, kad tai buvo „karo veiksmas“ ir ragino atkurti monarchiją, tačiau Kongresas tai atmetė ir laikinoji vyriausybė ėmė siekti salos aneksijos – tuo užbaigdama havajiečių monarchų valdymo erą.
1898 metais Havajai buvo prijungti prie valstybės, sparčiai sustiprėjo salos gyventojų bei jos išteklių išnaudojimas. Havajai tapo valstija 1959 m., kai pagal balsavimą daugumą gyventojų sudarė ne vietiniai, o vietinių havajiečių buvo likę tik 17 procentų. Vietos havajiečiai nuo to laiko nuolat stengėsi atgauti iš dalies prarastą savarankiškumą savo žemėje.
Planuodami kelionę į Maui, galite artimiau susipažinti su salos praeitimi ir svarbiausiomis jos vietomis – čia pristatome 15 istorinių objektų.
1. Mauna Kahalawai ir Haleakalā
Maui susiformavo maždaug prieš 1,5 milijono metų, susijungus dviem ugnikalniams – Mauna Kahalawai ir Haleakalā. Išsiveržusių lavos sluoksnių dėka formavosi kalnų viršūnės, kurios iškilo iš vandenyno ir tapo dabartinės salos pagrindu. Šie du šiuo metu neveikiantys ugnikalniai sudaro skirtingus salos galus – vakaruose yra Mauna Kahalawai, rytuose – Haleakalā. Dėl to vidurinė salos dalis yra lyguma, todėl Maui vadinama Slėnio sala.
2. Maʻalaea uostas
Maždaug 1000 metų po Kristaus atvykę polineziečiai iš Markizų salų ir Tahiti pasiekė Havajus dideliais kanojomis, orientuodamiesi pagal žvaigždes, debesų, paukščių, vėjo ir bangų ženklus. Jie apsigyveno, kartu palikdami pagrindus dabartinei havajiečių kultūrai. Norint artimiau pažinti ir išbandyti tradicinę kanoją, verta pasinaudoti kultūrinėmis patirtimis Maui saloje.
3. La Pérouse įlanka
1786 metais kapitonas Jean François de Galaup, Komte de La Pérouse, tapo pirmuoju europiečiu, pasiekusiu Maui krantą. Jo atminimas gyvas La Pérouse įlankoje, kuri dar žinoma kaip Keoneʻōʻio. Įlanka yra už Kihei ir Wailea, toliausiame Maui pietiniame taške, kurį galima pasiekti automobiliu. Apylinkėse gausu aštrių lavos uolų, tačiau kai kur yra prieinama paplūdimio dalis. Ši vieta populiari žygių mėgėjams, dažnai galima išvysti ožkų. Priklausomai nuo sąlygų, čia malonu maudytis arba nardyti.
4. ʽIao slėnis
1790 metais Kamehameha I, vadinamas ir Didžiuoju Kamehameha, pradėjo Maui užkariavimą, siekdamas suvienyti Havajų salas. Tuometinis Maui valdovas Kahekili (Kahekilinui‘ahumanu) buvo O‘ahu saloje, todėl Kamehameha kovojo prieš Kahekilio sūnų Kalanikupule. Mūšis truko kelias dienas ir baigėsi ʽIao slėnyje, kur pergalę iškovojo Kamehameha kariai. Aukų buvo tiek daug, kad upeliai slėnyje buvo užblokuoti žuvusiųjų kūnais – šis įvykis pavadintas Kepaniwai mūšiu, arba „užtvenktų vandenų“ mūšiu. Kalanikupule pabėgo į O‘ahu, o Kamehameha tęsė salų suvienijimą.
5. Lahaina – karalystės sostinė
Suvienijęs salas, Kamehameha I iki mirties valdė iš Havajų salos. 1820 metais jo žmona Keopuolani su vaikais persikėlė į Lahainą, kuri tapo Havajų karalystės sostine. Tuo metu karalystė palaikė sėkmingus ryšius su Europa ir Amerika, į sostinę plūdo misijonieriai bei jūreiviai. Amerikiečiai Lahainoje įkūrė Lahainaluna vidurinę mokyklą, atvežė pirmąją spaudos mašiną ir 1834 metų vasario 14 dieną išspausdino pirmąjį laikraštį į vakarus nuo Uolinių kalnų – „Ka Lama“. Lahaina buvo sostine iki 1845 metų, kai ją pakeitė Honolulu.
6. Waiola bažnyčia
Lahainoje esanti Waiola bažnyčia tapo krikščionybės plitimo židiniu Maui saloje. Ji įsteigta 1823 metais kaip Ebenezer bažnyčia, vėliau pavadinta Waineʻe (reiškiantis „judantis vanduo“), o 1953 buvo pervadinta į Waiola („gyvas vanduo“). 1823 metais karalienė Keopuolani susidomėjo misijonierių mokymu ir paprašė susitikti su bažnyčios dvasininkais melstis bei kalbėti apie tikėjimą. Tais pačiais metais ji susirgo – jos prašymas būti pakrikštytai buvo įgyvendintas likus valandai iki mirties. Ji palaidota karališkoje bažnyčios kapavietėje kartu su kitais karališkosios giminės nariais.
7. Banginių medžiotojų kaimelis
Nors Banginių medžiotojų kaimelis įkurtas tik 1970 metais, jis primena apie anksčiau klestėjusią banginių medžioklės pramonę XIX amžiuje. Banginių medžioklė Lahainoje prasidėjo 1820-aisiais, kai laivų kapitonai ir įgulos čia sustodavo pailsėti keliaudami atgal kontinentinės šalies link. Įgula papildydavo atsargas ir taip pat medžiodavo banginius aplink salą. Lahaina buvo pagrindinis pramonės centras iki 1850-ųjų, kol banginių medžioklė pradėjo smukti. Vis dėlto banginių populiacija neišnyko: iki šiol kasmet tūkstančiai kuprotųjų banginių atplaukia prie Maui salos žiemoti, poruotis ir vesti jauniklius.
8. Wailuku
Nuo pat pirmųjų polineziečių atvykimo Havajų žemę prižiūrėjo vietiniai havajiečiai. Privačios nuosavybės sąvoka neegzistavo – buvo kuriamos taisyklės, draudžiančios išteklių švaistymą ar naikinimą, o visi galėjo naudotis žemės ir jūros produktais. Atvykę vakariečiai pristatė žemės nuosavybės idėją. 1848 metais Kamehameha III, veikiamas spaudimo, pradėjo Didįjį Māhele – žemės dalybų reformą. Nors ši pertvarka turėjo apsaugoti žemę, daugelis vietinių, nežinodami nuosavybės principų, ją prarado, o atvykėliai užvaldė plotus, kuriuos vietiniai šeimos prižiūrėjo kartas.
Po Didžiojo Māhele atvykėliai ėmė kurtis nuosavuose plotuose ir suformavo vadinamąjį Didįjį penketą – penkias didžiausias žemės ūkio ir cukraus bendroves. Cukraus pramonė tapo svarbiausiu ekonomikos varikliu, o į plantacijas plūdo darbininkai iš Kinijos, Japonijos, Korėjos, Filipinų ir Portugalijos. Dėl to Havajai įgijo daugiakultūrės visuomenės vardą ir čia susiformavo havajiečių pidžino kalba. Atėjus turizmui, cukraus pramonės įtaka mažėjo ir paskutinė cukraus gamykla Maui užsidarė 2016 metais. Plačiau apie tai galima sužinoti Alexander & Baldwin cukraus muziejuje.
10. Kahoʻolawe
Netoli Maui esančioje mažoje negyvenamoje Kahoʻolawe saloje, kuri vietos havajiečiams yra šventa, įvyko reikšmingų permainų. 1941 metais po Perl Harboro užpuolimo kariuomenė sau paskelbė karinę padėtį ir užėmė Kahoʻolawe – vėliau šventąją salą naudojo kaip taikinį karo pratyboms. Vietiniai havajiečiai priešinosi, kai kurie žuvo jūroje mėgindami apginti salą. Nustojus bombarduoti 1990 metais, salą grąžino valstijai, tačiau sprogimai pažeidė vandeningąjį sluoksnį ir sala tapo dar mažiau tinkama gyventi. Šiuo metu įvairios organizacijos siekia atkurti Kahoʻolawe ekosistemą.
11. Kula
1867 metais ašinių elnių porą karaliui Kamehameha IV padovanojo ir paleido į Moloka‘i salą – 1959 metais jie pasiekė Maui. Dabar jų saloje yra daugiau nei 60 000, daugiausia Aukštutinėje Maui dalyje, tokiose vietovėse kaip Kula. Šie elniai laikomi invazine rūšimi – jie sunaikino gausius vietinius miškus ir išbalansavo ekosistemą. Nelikus miškų, Maui sunkiai išlaiko gėlą vandenį, todėl saloje sustiprėjo sausros. Plačiau apie sausros ir vandens teisių klausimus skaitykite čia.
12. Wailea
Kai pramonės, ypač cukranendrių, svarba pradėjo mažėti, verslininkai ir politiniai vadovai nusprendė vystyti turizmo sektorių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėta kurti tokie kurortiniai miesteliai kaip Kaʻanapali ir Wailea. Šiuose nedideliuose miestuose gausu viešbučių, kurortų, prekybos centrų, golfo aikštynų bei prabangių gyvenamųjų namų. Iki šių dienų turizmas išlieka vienu svarbiausių Maui ekonomikos sektorių.
13. Honokahua
1987 metais pradėjus Honokahua teritorijos kasinėjimus statant „Ritz-Carlton“ kurortą, buvo aptikta senovinė havajiečių kapavietė ir iš viso iškasta apie 1100 protėvių kaulų, datuojamų 950–1700 metais. Havajiečių kultūroje protėvių atminimas labai gerbiamas – jie dažniausiai palaidojami jiems svarbiose vietose, kas iliustruoja jų ryšį su žeme. Kilus protestams dėl kasinėjimų ir kapavietės išniekinimo, atsakingi asmenys susitarė atkurti teritoriją ir perkelti kurorto statybas į kitą vietą. Nuo 1990 metų bet kokios nežymėtos kapavietės saloje turi tokią pačią teisinę apsaugą, kaip ir šiuolaikiniai kapinės.
14. Kihei
Nuo septintojo dešimtmečio iki šiol Maui itin išaugo nekilnojamojo turto plėtra. Didėjantis turistų srautas per 1970–1990 metus lėmė viešbučių ir gyventojų skaičiaus augimą – čia persikėlė daug žmonių iš viso pasaulio ieškoti darbo. Taip augo gyvenviečių ir būsto apimtis, kilo pragyvenimo išlaidos ir buvo išstumta dalis vietinės bendruomenės. Vienas ryškus demografinio augimo pavyzdžių – naujos vidurinės mokyklos Kihei atidarymas 2023 metais.
15. Vakarų ir Aukštutinė Maui
2023 metų rugpjūčio 8 dieną Maui saloje kilo du didžiuliai gaisrai – vienas Vakarų Maui, kitas Aukštutinėje salos dalyje. Audros sukelti stiprūs vėjai lėmė, kad liepsna greitai išplito ir sunaikino tūkstančius hektarų žemės. Patvirtinta žuvusiųjų buvo 115, o paieškos baigtos rugpjūčio 28 dieną, nors dar buvo daug dingusių asmenų. Ši gamtinė nelaimė laikoma viena sunkiausių šalies istorijoje, o nukentėjusiems gyventojams pagalbą teikė daugybė organizacijų ir savanorių.
Tomas Jankauskas
Kelionių rašytojas ir miesto kultūros stebėtojas, daug dėmesio skiriantis muziejams, parkams ir urbanistinėms pramogoms. Remiasi asmenine patirtimi, lėtomis kelionėmis ir kultūriniu kontekstu, vengdamas paviršutiniškų rekomendacijų.
Visi autoriaus straipsniai
