Straipsnio turinys
- 1. Advento kalendoriai Vokietijoje
- 2. Eglės puošimas Europoje
- 3. „Noche de las Velitas“ – žvakių vakaras Kolumbijoje
- 4. Kalėdos sausio 7 dieną Etiopijoje
- 5. Puansetijų dovanojimas Meksikoje
- 6. La Quema del Diablo – Velnio deginimo ritualas Gvatemaloje
- 7. Vidurnakčio mišios Romoje
- 8. Réveillon de Noël – kūčių vakarienė Kvebeke
Apžvelgiame populiarias ir mažiau žinomas kalėdines tradicijas, siekdami atskleisti jų atsiradimo šaknis.
Kviečiame susipažinti su įvairiais būdais, kaip skirtingos šalys švenčia Kalėdų laikotarpį.
1. Advento kalendoriai Vokietijoje
Adventas, kilęs iš lotyniško žodžio „adventus“, žyminčio „atėjimą“, prasideda keturias savaites iki Kalėdų. XIX amžiuje vokiečių protestantai skaičiuodavo dienas iki švenčių, ant durų braižydami 24 kreidos brūkšnius ir kasdien po vieną nutrindami. XX amžiaus pradžioje šalyje pradėti gaminti popieriniai advento kalendoriai.
Manoma, kad pirmuosius masinės gamybos kalendorius sukūrė Gerhardas Langas, kuriam vaikystėje motina pasiūdavo rankų darbo advento kalendorių. Vėliau jis pasiūlė kartoninio kalendoriaus su atverčiamomis durelėmis idėją, ir šis sumanymas tapo itin populiarus. Tačiau tik nuo šeštojo dešimtmečio advento kalendoriai imti pildyti šokoladu. Šiomis dienomis daugelyje Europos miestų pastatų fasadai per šventes virsta milžiniškais kalendoriais, ypatingai gražių pavyzdžių galima pamatyti Hatingene Šiaurės Reino-Vestfalijoje, Bernkastel-Kues mieste Mozelio slėnyje (abu Vokietijoje) ir Insbruke Austrijoje.
2. Eglės puošimas Europoje
Senųjų europiečių pagonių bendruomenės žiemos saulėgrįžos metu į namus atnešdavo žalią eglės šaką ar medį. Medžių gerbimas buvo plačiai paplitęs – lauke augantys medžiai puošiami žvakėmis bei simboliais, vaizduojančiais gyvybės medį, saulę, mėnulį ir žvaigždes. Skandinavijos kraštuose gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai buvo papuošiami žaluma, tikint, kad tai padeda apsisaugoti nuo blogio per Naujuosius metus. Amžinai žaliuojantys augalai laikyti amžino gyvenimo simboliu, todėl suteikdavo viltį apie artėjantį pavasarį.
Tiksliai nėra žinoma, kada eglė tapo krikščioniškų Kalėdų simboliu, tačiau Talinas Estijoje ir Ryga Latvijoje mini viešą kalėdinės eglutės papuošimo precedentą dar XV–XVI a. Šiandien kalėdinės eglutės visame pasaulyje dažniausiai būna eglės, kėniai arba pušys.
3. „Noche de las Velitas“ – žvakių vakaras Kolumbijoje
Gruodžio 7 d. Kolumbija mini Šv. Mergelės Marijos ir Nekaltojo Prasidėjimo garbei skirtą Noche de las Velitas („Mažų žvakių naktis“), taip pradėdama šventinį sezoną. Tą vakarą šeimos ir vietos bendruomenės dekoruoja namų fasadus ir gatves šimtais tūkstančių baltų ir spalvotų žvakių, išdėstytų išrašytose popierinėse žibintuose. Ilgainiui šeimyninei šventei būdingi žvakių raštai tapo vis originalesni, o dekoravime imti naudoti ir elektriniai šviestuvai. Dabar žvakių vakaras apjungia ne tik šeimos narius, bet ir visą bendruomenę: vyksta fejerverkai, skamba muzika, veikia maisto mugės.
Panašų žvakių švenčių pavyzdį galima išvysti ir Santa Fė mieste, kur per Kalėdų išvakares organizuojamas „Farolito Walk Up Canyon Road“, kuriame popieriniai maišeliai, užpildyti smėliu ir žvakelėmis, naudojami žibintams gaminti.
4. Kalėdos sausio 7 dieną Etiopijoje
Pasakojimas apie Kalėdas pasakoja, kad trys išminčiai, dar žinomi kaip karaliai ar magai, atvyko iš rytų stebėdami žvaigždę, kad pagerbtų kūdikį Jėzų Betliejuje. Tradiciškai manoma, jog išminčiai atstovavo skirtingiems regionams: Azijai, Europai ir Etiopijai. Daugelis etiopų tiki, jog visi trys išminčiai buvo kilę iš Etiopijos (kai kurie mini ir dvylika išminčių).
Etiopai laikosi Julijaus kalendoriaus, todėl šalies Kalėdos („Ganna“ arba „Genna“) švenčiamos sausio 7 dieną. Šventės proga gyventojai rengiasi baltai, dažnai vilki tradicinę netelą – lengvą baltą medvilninį šaliką su ryškiais kraštų ornamentais. Šis drabužis dėvimas tiek kaip šalikas, tiek kaip skraistė, suteikdamas šventei išskirtinumo.
5. Puansetijų dovanojimas Meksikoje
Puansetijos, žydinčios žiemą, natūraliai auga Centrinėje Amerikoje, ypatingai Meksikos pietuose prie Taxco del Alarcon ir Oachakos valstijos. Pagal Meksikos liaudies pasakojimą, mergaitė Kūčių vakarą norėjo padovanoti kūdikėliui Jėzui dovanos, bet turėjo tik saują piktžolių. Atsiklaupusi maldai pastebėjo, kaip paprastas augalėlis virto spindinčiomis ryškiai raudonomis gėlėmis. Nuo tada puansetijos, kurių žiedlapiai primena Betliejaus žvaigždę, vadinamos „Flores de Noche Buena“ („Šventosios nakties gėlė“) ir žymi Kalėdas visoje Meksikoje.
6. La Quema del Diablo – Velnio deginimo ritualas Gvatemaloje
Gvatemaloje Kūčių laikotarpis pažymėtas išskirtiniu ritualu. Gruodžio 7-tąją, vakare prieš Nekaltojo prasidėjimo šventę, miestų ir kaimų gyventojai susirenka į „La Quema del Diablo“ – simbolinį velnio deginimą. Ši tradicija praktikuojama nuo XVII amžiaus, tikint, kad deginant velnio atvaizdą, pašalinamos blogio dvasios bei nelaimės, užklupusios per metus.
Šiuo metu bendruomenės renkasi aikštėse, kur apie 18 valandą uždegami laužai ir deginama velnio piñata. Tuo metu prekiaujama velnio ragais ir fejerverkais, daugelis žmonių pasipuošia velnių kostiumais. Po tradicinės dalies šeimos susiburia paragauti „buñuelos“ (vietinių spurgų) ir paragauti šilto vaisių gėrimo.
7. Vidurnakčio mišios Romoje
Anot teologų, vidurnakčio Mišių tradicija kilo iš piligrimų kelionių po vietoves, kurios dabar priklauso Izraeliui. XIII amžiaus pabaigoje Romos piligrimas prisijungė prie krikščionių grupės, naktį iš sausio 5 į 6 d. – pagal rytų tradicijas Kūčių naktį – budėjusios Betliejuje. Po budėjimo būdavo organizuojama žibintų procesija iki Jeruzalės, kurią vainikuodavo aušros pamaldos. Kai buvo pastatyta Šv. Marijos Maggiore bazilika, popiežius Sikstas III įvedė Vidurnakčio Mišias, kurios nuo to laiko išplito po daugelį krikščioniškų pasaulio šalių ir tapo kalėdinių pamaldų dalimi.
8. Réveillon de Noël – kūčių vakarienė Kvebeke
Kvebeke šeimos, kalbančios prancūziškai, Kalėdas švenčia gruodžio 24-osios vakarą. Tai vėlyvo vakaro arba net nakties šventė, vadinama „Réveillon“ – iš prancūzų kalbos žodžio, reiškiančio „pabudimas“. Ši tradicija atkeliavo iš Prancūzijos ir išliko panaši Naujajame Orleane.
Tradiciškai šeimos dalyvauja vidurnakčio Mišiose, po kurių vaikai randa Kalėdų Senelio paliktas dovanas. Tuomet susėdama prie stalo, kuriame dominuoja tourtière (malta mėsa pyrage), bulvių košė, kalakutas su įdaru ir Coquilles Saint-Jacques (keptos šukutės kriauklėje). Po vakarienės vaišinamasi tradiciniu Yule rąstu (bûche de Noël) ir saldėsiais „sucre à la crème“. Daugeliui svečių šventė tęsiasi iki pat ryto.
Rūta Kazlauskiene
Kelionių tinklaraštininkė, nagrinėjanti maisto kultūrą, gėrimus ir kasdienius pasirinkimus keliaujant. Jos tekstai orientuoti į kultūrinius skirtumus, vietines tradicijas ir sąmoningą vartojimą be kraštutinumų.
Komentarai