Straipsnio turinys
- Kada vykti į mičigano aukštutinį pusiasalį?
- Kiek laiko skirti aukštutiniam mičigano pusiasaliui?
- Ar lengva pasiekti ir keliauti po aukštutinį pusiasalį?
- Ką verta nuveikti aukštutiniame mičigano pusiasalyje?
- Mano mėgstamiausia veikla aukštutiniame mičigano pusiasalyje
- Kiek pinigų reikia kelionei į aukštutinį pusiasalį?
- Ką pasiimti su savimi į aukštutinį mičigano pusiasalį?
Tačiau garsioji Mičigano „pirštinė“ – ne vienintelis šios valstijos regionas. Šiaurėje plyti atskirtas Aukštutinis pusiasalis, kitaip vadinamas „U.P.“. Išraiškinga gamta, retas apgyvendinimas, ramybė bei daugybė galimybių atitrūkti nuo įrenginių – tobulos sąlygos priminti sau vaikystės stovyklas gamtos apsuptyje.
Aukštutinis pusiasalis yra didelis, užima daugiau nei 41 000 kvadratinių kilometrų, iš kurių didžiąją dalį dengia miškai. Šią teritoriją supa net trys Didieji ežerai – Superioras, Huronas ir Mičiganas, todėl čia net apie 2 700 kilometrų krantų ir paplūdimių, tinkamų tyrinėjimui. Daug pusiasalio žemės priklauso valstybei – tai valstybiniai ir nacionaliniai parkai, laukinės gamtos apsaugos teritorijos, draustiniai bei miškai, todėl nuotykių čia netrūks.
Įdomus faktas: Aukštutinis pusiasalis priklauso Mičiganui dėl konflikto su kaimyniniu Ohajumi, vadinamo Toledo karu. 1830-aisiais siekdama įstoti į sąjungą, Mičigano teritorija atsisakė žemių su Toledo miestu ir mainais gavo visą Aukštutinį pusiasalį.
Galvojate apie kelionę į Aukštutinį pusiasalį? Štai, ką pravartu žinoti, planuojant vizitą.
Kada vykti į mičigano aukštutinį pusiasalį?
Vasara – šiluma ir aktyvus poilsis lauke
Didžiausias lankytojų srautas Aukštutiniame pusiasalyje yra vasarą, kai oras maloniai šiltas, bet ne perkaitintas dėl ežerų vėjo gūsių. Dauguma žmonių čia atvyksta būtent dėl gamtos – ji stebėtinai įvairi. Vasaros klimatas puikiai tinka stovyklavimui, žygiams, žvejybai ar pasiplaukiojimui. Tačiau derėtų pasirūpinti apsauga nuo uodų ir elnių musių, nes jų aktyvumas šiuo metu didžiausias. Be to, vasaros – pats judriausias laikotarpis, tad teks pasidalinti takais su kitais poilsiautojais.
Žiema – sniego ramybė ir mažiau žmonių
Vis dėlto žiema taip pat turi savitą žavesį. Nors temperatūros gali nukristi žemiau nulio, apie 300 000 vietos gyventojų nesiilsi namie – jie renkasi čiuožinėjimą, važiavimą sniego motociklais, poledinę žūklę, žygius su sniego batais ar slidinėjimą. Dėl ežero efekto čia iškrenta daug sniego – todėl pusiasalyje veikia ir keletas kalnų slidinėjimo trasų.
Būtina pasiimti šiltus drabužius ir fotoaparatą – žieminė Aukštutinio pusiasalio gamta labai fotogeniška: sniegas padengia medžius, kriokliai virsta įspūdingomis ledo skulptūromis, o ežerus užkloja mėlynai baltas ledas.
Ruduo – spalvų šėlsmas medžių lapijoje
Kiekvienas sezonas savitai gražus. Rudenį Aukštutinis pusiasalis stebina gausybe klevų, bukų, geltonųjų beržų, raudonųjų klevų, geležmedžių – nuo rugsėjo vidurio iki pabaigos lapai nusidažo geltonai, oranžine bei raudona. Viena įspūdingiausių vietų stebėti lapų kaitą – Lake of the Clouds, esantis Porcupine kalvose. Spalvų įvairovė čia nuostabi, o populiariausiais savaitgaliais pusiasalyje vėl tampa gana judru.
Kiek laiko skirti aukštutiniam mičigano pusiasaliui?
This region is didelis ir sunkiau pasiekiamas, ypač keliaujant iš toliau. Čia nėra didelių miestų – dauguma atvyksta mėgautis natūralia gamta. Nors teoriškai galima užsukti ilgesniam savaitgaliui, Aukštutinis pusiasalis reikalauja daugiau laiko, kad jo grožį įvertintumėte išsamiau. Jei įmanoma, planuokite bent savaitę.
Ar lengva pasiekti ir keliauti po aukštutinį pusiasalį?
Patekti į Aukštutinį pusiasalį reikia pasiruošti – populiariausias būdas yra kelionė automobiliu. Veikia ir keletas nedidelių regioninių oro uostų, kur skrydžiai organizuojami iš Detroito ar Čikagos. Nusileidus vis tiek patogiausia išsinuomoti automobilį. Miestuose egzistuoja viešojo transporto tinklai, tačiau jeigu norisi pamatyti daugiau nei miestą, be automobilio neišsiversite.
Kelionė iš Pietinio pusiasalio leidžia persikelti per įspūdingą Maokinako tiltą (tariama „maki-naw“). Šis pakabinamas tiltas, pradėtas eksploatuoti 1957 metais, kerta Maokinako sąsiaurį ir jungia Mičigano bei Hurono ežerus. Tai – inžinerinis stebuklas, išsidriekęs apie 8 kilometrų ilgyje ir siekiantis 168 metrų aukščio. Jį vadina aštuntuoju pasaulio stebuklu, o kol kas tai ilgiausias tokio tipo tiltas Vakarų pusrutulyje. Važiuojant atsiveria puikūs vaizdai į vandenį.
Kelionė automobiliu iš Detroito iki Maokinako tilto trunka šiek tiek daugiau nei keturias valandas. Persikėlus į Aukštutinį pusiasalį, priklausomai nuo tikslo, teks važiuoti dar nuo dviejų iki penkių valandų.
Ką verta nuveikti aukštutiniame mičigano pusiasalyje?
Stovyklavimas ir žvaigždų stebėjimas Keweenaw pusiasalyje
Pasistatykite palapinę viename iš 22 valstybinio parko kempingų, o nakčia pasigrožėkite žvaigždėtu dangumi. Dėl itin mažo šviesos užterštumo visame regione atsiveria puikios galimybės stebėti žvaigždes, planetas, meteorus bei ūkus. Norintiems tikrai tamsaus dangaus, rekomenduojama keliauti į šiaurinį Keweenaw pusiasalio galą, kuris nuo 2022 metų turi Tarptautinės tamsaus dangaus asociacijos statusą. Be viso to, rugpjūčio-balandžio mėnesiais šioje vietoje galima išvysti ir šiaurės pašvaistę.
Paragaukite kasyklų pyrago – pasties
Dar XIX a. į Aukštutinį pusiasalį persikėlę Kornvalio gyventojai iš Anglijos dirbo geležies ir vario kasyklose. Pietums jie nešdavosi uždarą, pusmėnulio formos pyragą iš mėsos ir daržovių (šis patiekalas pavadintas „pasty“, tariama kaip „nasty“). Patiekalas tapo mėgstamas visame regione ir tebėra populiarus iki šiol. Dažniausiai paprašys pasirinkti, ar norite jį valgyti su padažu, ar su kečupu – verta išbandyti abu variantus ir įsitikinti, kuris geriau patinka.
Gėrėkitės Tahquamenon arba „root beer“ kriokliu
Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo, kad visi kriokliai panašūs, tačiau Tahquamenon išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir spalva – vanduo čia rudas. Tačiau jis skaidrus, tik dėl hemloko, kadagio ir eglių šakų taninų įgauna gintarinį atspalvį. Krioklys dar vadinamas „Root Beer“ vardu.
Patogiausias būdas jį pamatyti – pasistatyti automobilį Tahquamenon Upper Falls stovėjimo aikštelėje valstybinio parko teritorijoje ir eiti lygiu, asfaltuotu taku bei lentiniu takeliu iki apžvalgos aikštelės. Grįždami galite apsilankyti vietiniame Tahquamenon Falls Brewery & Pub ir atsigerti alaus lauko terasoje.
Plaukite vandens maršrutais
Be pėsčiųjų, Aukštutiniame pusiasalyje gausu ir vandens maršrutų. Šie nužymėti keliai leidžia tyrinėti daugybę vietos vandens telkinių plaukiant baidarėmis ar kanoja – nereikia jokios patirties. Pavyzdžiui, Hiawatha vandens takas driekiasi palei pietinį Superioro ežero krantą 193 kilometrus. Nebūtina įveikti viso atstumo – rinkitės tiek, kiek norite. Ypač įspūdingas maršruto ruožas prie Pictured Rocks nacionalinio ežero kranto – čia stūkso ryškiai margaspalviai klintiniai uolienų skardžiai ir įvairiausios uolienų formacijos. Jei dar tik pradedate plaukioti arba norisi ekspertų palydos, galima rinktis vietinius gidus – jų čia netrūksta.
Vietinio vyno degustacija
Nors Mičiganas nėra pirmasis regionas, su kuriuo asocijuojasi vynas, Aukštutinio pusiasalio augintojai sodina vynuoges, atsparias šalčiams, todėl pavyksta užauginti aukštos kokybės vynuogių nepalankioje klimatinėje juostoje. Dabar čia veikia daugybė jaukių vyno degustacijos kambarių – pavyzdžiui, Leigh’s Garden Winery, Northern Sun Winery ar Threefold Vine Winery.
Stebėkite laivų judėjimą Soo šliuzuose
Nesvarbu, ar domitės laivyba, stebint laivų judėjimą Soo šliuzuose įspūdžių netrūks. Per šliuzus, esančius Šv. Marijos upėje netoli Sault Sainte Marie miestelio (tariama „su“), vyksta dažnas laivų judėjimas tarp Superioro ir Hurono ežerų – pro čia keliauja krovininiai laivai, burlaiviai ir keleiviniai laivai. Stebėjimo aikštelė Soo Locks parko teritorijoje leidžia pamatyti, kaip vanduo ir gravitacija šiuos milžiniškus laivus pakelia arba nuleidžia. Lankytojams norintiems daugiau sužinoti apie šliuzų veikimą, pravartu užsukti į informacijos centrą.
Mano mėgstamiausia veikla aukštutiniame mičigano pusiasalyje
Įtraukite į kelionės grojaraštį Gordon Lightfoot kūrinį apie Edmund Fitzgerald nelaimę ir vykite pasiklausyti šios dainos Didžiųjų ežerų laivų avarijų muziejuje. Šis muziejus – kur kas daugiau nei įprasta ekspozicija: jame pateikiama daugybė 19 ir 20 amžiuje Didžiąjį ežerą kertančių, sudužusių ar dingusių laivų istorijų (jų priskaičiuojama apie 6 000).
Muziejus įsikūręs Whitefish Point švyturio teritorijoje – čia šviesa laivams nušvito 1849 metais, o pats švyturys laikomas seniausiu veikiančiu Superioro ežere.
Dar reikšmingiau, kad muziejus stovi Whitefish Point pusiasalyje, išsikišančiame iš Aukštutinio pusiasalio šiaurrytinės dalies – tai rytinė 130 kilometrų ilgio pakrantės atkarpos, vadinamos „Laivų avarijų krantu“, pradžia. Šioje vietoje įvyko apie 200 stambių laivų avarijų, įskaitant ir Edmund Fitzgerald katastrofą 1975-aisiais. (Lightfoot dainoje minima ir Whitefish įlanka.)
Muziejų valdo Didžiųjų ežerų laivų katastrofų istorijos draugija, kuri ir dabar nuolat ieško neatpažintų ar pamestų laivų. Kasmet vis nauji objektai aptinkami sekant dugną specialia technika, tokia kaip šoninio skenavimo sonarais ar valdomais povandeniniais aparatais.
Apsilankymui skirkite visą dieną: po muziejaus ekspozicijų verta pasivaikščioti iki Seney nacionalinio laukinių gyvūnų rezervato Whitefish Point teritorijos. Šioje pakrantėje peri reti smėliniai mažiukliai, puikiai pasislepiantys tarp akmenų ir smėlio – pasistenkite juos pastebėti.
Kiek pinigų reikia kelionei į aukštutinį pusiasalį?
Aukštutinis pusiasalis yra palyginti nebrangi kryptis, ypač jei planuojate stovyklavimą ir laiką daugiausia leisti gamtoje. Apgyvendinimo kainos didžiausios vasarą ir rudenį.
- Stovyklavietės nuoma: 25–35 eurai
- Paprastas dvivietis kambarys: 150–250 eurų
- Butas su savarankišku maisto gaminimu (įskaitant Airbnb): 100–200 eurų
- Kava: 2,50–3,50 euro
- Sumuštinis: 8–10 eurų
- Vakarienė dviem: 50 eurų
- Alus bare: 5 eurai
Ką pasiimti su savimi į aukštutinį mičigano pusiasalį?
Net vasarą naktys čia gali būti vėsios, tad verta įsidėti džemperį ar lengvą striukę laiko praleidimui lauke sutemus. Jei planuojate kurti laužą, malkas geriausia įsigyti jau atvykus, siekiant apsaugoti vietinius miškus nuo kenksmingų ligų ir vabzdžių plitimo.
Aistė Markevičiūtė
Kelionių aistruolė ir patyrusi kelionių tinklaraštininkė, kuri rašo apie įvairius kelionių aspektus: nuo apgyvendinimo ir maisto kultūros iki įdomiausių lankytinų vietų bei praktiškų kelionių patarimų. Ji dalinasi savo atradimais apie parkus, muziejus ir kitas pramogas, taip pat analizuoja skrydžių taisykles bei geriausius suvenyrų pasirinkimus. Aistė siekia įkvėpti kitus atrasti pasaulį per autentišką patirtį ir atsakingą keliavimą.
Komentarai