Pasirinkau Genują žinodama tik tiek, kad ji pakankamai toli nuo mano namų Lietuvoje, kad jaustųsi kaip atostogos, ir pakankamai nauja, kad atidėliojimas būtų sunkesnis.
Ko nežinojau – tai kiek giliai pradėsiu vertinti šį miestą, kuris neabejotinai yra vienas iš labiausiai kerinčių Viduržemio jūros pakrantėje. Genuja – tai stipriai nepriklausomas miestas, kurio galingos jūrų respublikos paveldas jaučiamas per kultūrą, architektūrą ir, žinoma, maistą. Šio miesto virtuvė – tai pasakojimas, nuolat atspindintis ryšį su jūra.
Kaip ir viskas šiame mieste, kiekvienas patiekalas turi savo istoriją.
Senamiesčio siauros gatvelės ir kasdienis įkvėpimas
Ypatingai mane žavi viduramžių carruggi – siauros gatvelės Senamiestyje, kurios vingiuoja nuo uosto aukštyn per miestą. Šiek tiek modernesni rajonai (pagal Italijos mastelius), kurie tęsiasi už Strada Nuova ir palei via XX Settembre, taip pat verti pasivaikščiojimų – ar net pasilipimų. Visos tos laiptų virtinės reiškia, kad visada rasi dar vieną gatvę, kurią gali atrasti, o kartu ir jos paslaptis ar legendą, slypinčią už kampo.
Genuja – tai miestas smalsiems. Galiausiai ten baigiau rašyti savo pirmąją knygą – ir dar keletą vėliau. Kai tik man reikia įkvėpimo užbaigti darbus, žinau, kur reikia vykti.
Pusryčiai
Nors Italijoje gyvenu jau daugiau nei dešimtmetį, vis dar nepripratau prie įpročio rytais su kava valgyti saldų pyragaitį. Matyt, tai mano niujorkietiška prigimtis – ten buvome įpratę prie beigelių ir sumuštinių su kiaušiniu, šonine ir sūriu iš artimiausių užkandinių. Tačiau Genujoje sūrus pusrytis yra gerbiama tradicija – ir niekas neprilygsta dideliam, druskingam, aliejuje pažymėtam focaccia gabalui su karštu kapučinu.
Focaccia – arba vietiniu dialektu fugassa – yra vienas pagrindinių Genujos virtuvės elementų, ir nieko keisto, kad ją mirko į rytinę kavą, stebėdami, kaip bunda miestas.
Rytais focaccia rasi kone kiekvienoje miesto vietoje. Mano mėgstamiausia vieta – tai Pasticceria Liquoreria Marescotti Senamiestyje, daugiau nei šimtmetį gyvuojanti kavinė su paauksuotomis sienomis, pilnomis tinktūrų, likerių ir įvairiausių įdomybių. Ten kūrybiškumas tiesiog liejasi. Žinoma, puiki kava ir nuolatinis vietinių personažų srautas tik dar labiau įkvepia. Nuo 9 valandos ryto spūstis atslūgsta, ir gali mėgautis pirmojoje eilėje vietiniu stiliumi, kurį genujiečiai atrodo tiesiog natūraliai spinduliuoja. Net šunys čia atrodo stilingi.
Kava
Kadangi Genujoje kava – tai tarsi prigimtinė teisė, čia rasi daugybę kavinių, priklausančių vadinamosioms botteghe storiche – istorinėms parduotuvėms. Mieste vis dar veikia keletas skrudyklų, kaip antai beveik šimtmetį gyvuojanti Boasi – tikra institucija. Tačiau Genuja niekada nesitenkina vien tradicijomis – šalia gilių kavos vartojimo įpročių čia atsirado vietos ir naujovėms.
Chemex ar šaltos kavos mėgėjai tikrai neliks nusivylę – Tazzepazze siūlo visa tai ir dar daugiau, įskaitant tokius visame pasaulyje mėgstamus patiekalus kaip avokado skrebutis. Jeigu norisi kažko saldaus prie kavos – užeik į Douce, kur laukia prancūziški kepiniai ir stipri kava, kuri užteks iki pietų (ar bent jau iki vidurdienio).
Kava kaip desertas
O gal nori visko viename dubenėlyje? Genujoje kava nėra tik gėrimas. Jei išvyksi iš miesto nepastovėjęs eilėje prie Cremeria Buonafede, kad paragautum pànera, praleisi vieną iš didžiausių šio miesto malonumų.
Pànera – tai kavos semifredo – šaltas desertas, kurį verta įtraukti į savo kasdienį ritualą Genujoje. Jis tirštas, kreminis, stipraus skonio ir nekelia jokio kaltės jausmo, nes tam, kad jį pasiektum, teks įveikti ne vieną status carruggi posūkį.
Aš esu apdovanojęs save pànera po produktyvių rašymo seansų daugiau kartų nei norėčiau pripažinti. Tiesą sakant, jei būčiau rašęs tiek pat, kiek stovėjau eilėje prie tos mažutės vitrinėlės, būčiau tapęs kaip Balzakas.
Pietūs
Genują formuoja kultūrų mišinys, kuris per amžius susitiko jos pakrantėse, ir net garsiausi miesto patiekalai atspindi šį įvairiapusiškumą. Šiuolaikišką šios daugiakultūrės virtuvės interpretaciją geriausiai patirsi Mercato Orientale di Genova (MOG) – centrinėje miesto turgavietėje. Dabartinis MOG siūlo platų maisto kioskų ir restoranų pasirinkimą, tad tai puiki vieta greitam dienos užkandžiui.
Galima rinktis klasikinį variantą – Scolapasta ar Il Laboratorio Gastronomico, arba paragauti peruiečių virtuvės su vietiniais akcentais Mi Rico Perù. Kad ir ką norėtum paragauti, čia rasi aukščiausios kokybės ingredientų ir žmones, kurie su didžiausiu entuziazmu kalbėsis apie maistą. Išeidamas nepraleisk progos užeiti į pirminę Mercato Orientale turgavietės dalį ir įsigyti šviežių produktų ar žuvies vakarienei.
Jei norisi atsisėsti kažkur netoli uosto (ypač jeigu lankaisi Galata jūrų muziejuje), verta užsukti į Trattoria dell’Acciughetta, o saulėtą dieną – griebti staliuką lauke Piazza Sant’Elena aikštėje. Jaukūs viduje, jie siūlo puikias keptas ančiuvių užkandėles ar frisceu – purią keptą tešlą su šalavijų majonezu. Baccalà (sūdyta menkė) puikiai dera su vietiniu baltuoju vermentino vynu.
Aperityvas
Kadangi esu senosios atmosferos mėgėjas, o Genujoje tokios vietos tiesiog klesti, beveik visada atsiduriu Bar degli Asinelli, vos keli žingsniai nuo Palazzo Ducale, tačiau – kaip ir daugelis stebuklų šiame mieste – jis lieka nematomas iki kol atsitiktinai jį randi.
Nors pats baras techniškai nėra seniausias mieste, jis išsaugo pačią genujietiškiausią tradiciją – Corochinato – baltą vyną, kuris primena vermutą ir yra pagardintas 18 skirtingų žolelių, užpiltų maždaug pusmečiui. Jis patiekiamas taip pat visiems – poetams, darbininkams, studentams ir įvairiems miestiečiams: atšaldytas, su citrinos žievele ir, žinoma, su focaccia. Tai Genujos skonis taurėje – ir tobulas tiltas tarp ilgos dienos ir artėjančio vakaro.
Kai noriu pasilikti ilgiau ir įsigilinti į carruggi gyvenimą, dažnai užsuku į Liberty Cafe – jaukią vietą, pro kurią ilgai eidavau ir tik žavėdavausi iš išorės, kol vieną dieną įžengiau vidun. Tai labai svetinga vieta, o ten esanti šviesa – tokia, kokios svajoja visi tylūs kampų rašytojai. O beje – jų gin-tonikas taip pat neprilygstamas.
Pesto
Neįmanoma apsilankyti Genujoje ir nesuvalgyti didelio kiekio pesto – ir niekas neturėtų to praleisti. Pesto – tai tarsi visos šio miesto istorijos koncentratas viename kąsnyje: Pecorino Sardo sūris liudija apie šimtmečius trukusį ryšį su Sardinija ir jūrų respublika, kuri kadaise valdė jūras. Žolelių ir aliejaus mišinys kadaise buvo sukurtas kaip gydomasis mišinys jūreiviams, galintis išlaikyti juos ilgiems laikotarpiams jūroje.
Tradicinis paruošimo būdas su grūstuve siekia senovės Romos laikus, o bazilikas į miestą atkeliavo iš rytų – beveik pažodinis tyrinėjimų vaisius. Tad pagalvok taip: tu ne persivalgai – tu esi istorikas.
Pesto dažniausiai patiekiamas su tradiciniais trofie makaronais, o klasikinis patiekalas papildomas bulvėmis ir pupelėmis. Jei nebijai eilės – būtinai paragauk jo Il Genovese, kuris pesto tiekia jau daugiau nei šimtmetį. Jei nori truputį pakeliauti, verta nuvažiuoti į U Giancu Rapallo mieste – ten ne tik puikus pesto, bet ir žavinga atmosfera. Norint pasiimti pesto su savimi – užsuk į Il Trofiaio arba Pestobene, kur gali jo nusipirkti didesniais kiekiais ir mėgautis namuose.
Vakarienė
Kaip ir daugelis uostamiesčių, Genuja turi painią praeitį. O ši praeitis dažnai reiškia keistus reikalus tamsiuose kampuose, kur mėnulio šviesa nepasiekia, o dujinės lempos tik silpnai nušviečia. Nors šios detalės jau seniai liko praeityje, carruggi senamiestyje vis dar skleidžia tam tikrą niūrią nuotaiką, kurios šiais laikais beveik nebesutiksi. Gal todėl man taip patinka vakarieniauti Il Cadraio – tai tarsi oazė tamsiuose Maddalena kvartalo skersgatviuose. Maistas ten nuostabus, aptarnavimas puikus, kainos – labai draugiškos. Be to, vieta atvira svečiams be rezervacijos (nors geriau ją turėti).
Jeigu esi atokiau nuo centro ir nori taip ir likti, viena geriausių vietų – Quelli dell’Achiughetta, netoli Genoa Brignole traukinių stoties. Puikus vynų pasirinkimas ir cappon magro – klasikinės jūrų gėrybių salotos – pateikiamos taip, kaip retai kur. Tai ir seserinė to paties vardo trattoria, kurioje dažnai pietauju. Ką galiu pasakyti – atpažįstu gerą dalyką, kai tik jį paragauju.
Baras
Atrodo, kad visas miestas vakarus baigia Piazza delle Erbe aikštėje. Nors ne visada ten nueinu, man džiugu, kad ši maža aikštė išlaikė savo legendinį statusą tiek metų. Italijoje barai dažniausiai yra daugiakultūrinė ir daugiaamžė vieta: čia gali pamatyti grupę senjorų, šalia šeimos su vaikais ir studentų, švenčiančių egzamino pabaigą.
Viduramžiška Piazza delle Erbe puikiai perteikia šią dvasią, ir nesvarbu ar eini į Bocù, ar į Biggie, visada tapsi dalimi bendruomenės, kuri padaro Genują ypatinga. Aikštėje dažnai pasirodo muzikantai, o svečiai prisijungia prie dainų.
Po šiek tiek laiko ten, man visada patinka grįžti atgal pro viduramžių gatves ir praeiti pro monumentalius Strada Nuova rūmus – apšviestus ir spindinčius. Genuja yra tokia vieta, kur visada laukia dar viena istorija – tokia, kuria sunku būtų patikėti kitur.
Kelionių aistruolė ir patyrusi kelionių tinklaraštininkė, kuri rašo apie įvairius kelionių aspektus: nuo apgyvendinimo ir maisto kultūros iki įdomiausių lankytinų vietų bei praktiškų kelionių patarimų. Ji dalinasi savo atradimais apie parkus, muziejus ir kitas pramogas, taip pat analizuoja skrydžių taisykles bei geriausius suvenyrų pasirinkimus. Aistė siekia įkvėpti kitus atrasti pasaulį per autentišką patirtį ir atsakingą keliavimą.
